Daiva Beliūnienė, Marija Kuodienė - Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba

„Lida į gyvenimą ir į kūrybą žiūrėjo labai rimtai, atsakingai. Tą požiūrį ji akivaizdžiai perkėlė į subtilias miniatiūras, kuriose preciziškai pavaizduota gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, taikliai atkurta gimtosios sodybos aplinka. Autentiška aplinka buvo pagrindinis jos kūrybos šaltinis, todėl kad dailininkė buvo ligota, sunkiai vaikščiojo“, – sakė namo-muziejaus prižiūrėtoja Ona Burneikienė. Dailininkės unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti dažniausiai piešdavo greta namų esančius vaizdus. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Net spalvas dailininkė stengdavosi parinkti kiek įmanoma natūralesnes, artimesnes gamtai. Be kelių šimtų (yra išlikusios 358) miniatiūrų L. Meškaitytė tapė ir natiurmortus, kompozicijas. Yra nutapiusi ir portretų. Pirmą kartą L. Meškaitytės darbai eksponuoti 1952 m. Jurbarko rajono menininkų kūrybos parodoje. 1954 m. kūrinėlius parodžiusi Kauno dailininkams profesionalams ir išgirdusi palankų kūrybos įvertinimą, buvo paskatinta kurti toliau. Vienas pirmųjų L. Meškaitytę, kaip dailininkę, 1956 m. atrado tapytojas Kazys Abromavičius.[2] Nuo 1957 m. miniatiūros eksponuotos parodose Vilniuje, Rusijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje. 1958, 1962 ir 1968 m. išleisti trys pieštų atvirukų rinkiniai.