Rubavičius Vytautas - Lietuva: korupcinė demokratija

Šiais „profesionalių ekspertų“ dominavimo laikais sunku rasti žmogų, kurio interesai peržengtų kokią nors vieną siaurą jo kompetencijos sritį. Tačiau kaip tik toks plačių interesų žmogus yra poetas, filosofas ir sociumo kritikas Vytautas Rubavičius. Kai buvo jaunesnis, jis rašė daugiaaukščius ankstyvojo postmoderno eilėraščius. Gavo „Rūbo“ pravardę ir lietuviškus poezijos laurus – ąžuolo vainiką. Būdamas vidutinio amžiaus, savo tekstuose ėmė gausiai vartoti filosofinės hermeneutikos, komparatyvistinės kultūrologijos ir kitų akademinių cechų slengą bei keiksmažodžius. Tapo mokslų daktaru ir kelių filosofinių traktatų autoriumi. Atrodo, vienam žmogui to visiškai pakaktų, tačiau prieš keletą metų jis savavališkai ištrūko iš krištolinio poezijos bei filosofijos bokšto ir nusileido ant žemės. O nusileidęs ėmė itin piktintis tuo, ką išvydo aplinkui. „Velniai griebtų, – nustebo jis, – šitie valdžion patekę ir jos gėrybių paragavę žmonės virto naująja nomenklatūra, dar godesne už ankstesniąją – komunistinę. Jie perėmė pastarosios mentalitetą ir vis labiau rodo panieką valdomaisiais tapusiai visuomenei.“ Tokie pastarųjų metų pastebėjimai bei įžvalgos sugulė į knygą iškalbingu pavadinimu – „Lietuviškoji korupcinė demokratija“. Joje mes pamatėme, ką per 20 metų sukūrė atkurtosios nepriklausomybės dizaineriai. Pamatėme tikrąją Lietuvą – autoritarinių partijų vadukų bei oligarchų nustekentą šalį, kurioje laisvė ir demokratija yra tik sudriskusios širmos, nebepaslepiančios baisios korupcijos, išnaudojimo, neteisybės ir nužmogėjimo.