Bebaimė atmintis negali būti gyva vien skriaudomis, kaltėmis ir skolomis; kartu ji turėtų apimti ir individo bei tautos atliktą gėrį - suvokti jį, pripažinti ir teigti ne kaip pranašumą ar kieno nors skolos priminimą, o kaip sektiną ir siektiną tautos ir individo elgsenos variantą. Tokia praplėsta bebaimės atminties formulė tiktų nagrinėjant sudėtingus lietuvių ir žydų santykius 1941-1944 metais. Dabar Lietuvoje žinomi žydų gelbėjimo atvejai neleidžia teigti, kad gelbėtojų buvo"keletas" ar "mažai", turimi faktai neleidžia daryti ir išvados, kad visa lietuvių tauta dalyvavo gelbstint žydus, tačiau visi samprotavimai netenka prasmės prisiminus užrašą Pasaulio Teisuolių diplome - „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį".