Mačiukevičius Jonas - Šimtosios vasaros pradžia

Tai Pirmoji knygos dalis "Laikrodžiai nesustoja". Vietoje prologo: Gerbiamas drauge, Savo gyvenime nesu rašęs laiško nepažįstamam žmogui. O dabar rašau. Tai todėl, kad ketvirtas mėnuo guliu ligoninėje, kad man įtaria kaulų TBC, kad reikės turbūt pragulėti dar ne vieną mėnesį. Žinoma, tas tarsi neduoda pagrindo trukdyti kitus žmones. Ne aš vienas sergu, ne man vienam sunku. Bet šiame skyriuje dirba viena seselė, kuri anksčiau dirbo chirurginiame skyriuje. Kai tik imu darytis irzlus ar piktas, ji man ir sako: "Anksčiau dirbau kitame skyriuje, tai toks ir toks ne tiek iškentėjo". Aš paklausiau, kas tas "toks ir toks"? Ji šiek tiek papasakojo apie jus, davė jūsų adresą. Štai ir rašau jums. Suprantate, man dvidešimt treji metai. Neseniai grįžau iš armijos, šokau su merginomis, dirbau gamykloje, galvojau apie mokslą... Ir staiga ligoninė. Aš dar nespėjau nieko padaryti. Net pamilti nespėjau. Todėl, atvirai kalbant, esu smarkiai pasimetęs. Žiūriu pro langą, matau skubančius žmones, ir man darosi neramu: gal dar ilgai čia reikės gulėti? Gal būsiu šlubas? Kaip reikės gyventi iš čia išėjus? Kaip?
Ši apysaka tai atsakymas į jaunuolio laišką.