Trumpa Vincas - Apie žmones ir laiką

Tai akademinės studijos, įvairių sukakčių proga parašyti straipsniai, pagaliau - knygų recenzijos ir nekrologai. Išsibarstę išeivijoje ėjusiuose laikraščiuose ir žurnaluose, plačiajai visuomenei jie mažai žinomi, tai ir paskatino juos sudėti į vieną knygą. Jei ne griauti stereotipus, tai juos parodyti - toks gal būtų šioje knygoje sudėtų straipsnių tikslas, gal ir ne tikslas, o tiesiog taip pasireiškia atidžiai skeptiška Vinco Trumpos laikysena. Daugelis istorinių ir kultūrinių stereotipų nėra aiškūs patiems tų stereotipų turėtojams, antraip jie nebūtų stereotipai. Trumpos refleksijos leidžia apčiuopti ir sustabarėjusių vertinimų bei ideologemų silpnąsias vietas, ar tuos kultūros ir istorijos užkaborius, kurie kadaise buvo akivaizdūs ir vieši, tik laiko ir ideologemų sluoksnis juos užklojęs šiandien. Per žmones Trumpa mėgina atskleisti tiek jų aplinkos, tiek epochos savybes, tiek jų santykį su gyvenamuoju metu. Kai kas stipriai kertasi su mūsų nuomonėmis, įvaizdžiais, mokykliniu supratimu. Motiejus Valančius - kaip socialinės nelygybės kritikas, tarkime. Arba vėl neįprastas pasažas, įtikinamai įrodinėjant, kad XIX a. vietinė rusų administracija Lietuvoje ilgai menkai žinojo apie lietuvių tautos egzistavimą, ir nors mes, norėdami suprasti Rusijos politiką iki ir per 1863 m. sukilimą, "kartais norime tai politikai pridurti antilietuvišką bruožą, kada ji tokia dar nebuvo, mes kar tais bandome sukurti rusų-lietuvių konfliktą gerokai anksčiau, negu jis iš tikrųjų atsirado. Sukilimo metu jokio rusų-lietuvių konflikto tikrai nebuvo. Patiems rusams tai tebuvo lenkiškas reikalas (polskoje delo), ir daugiau nieko. Jie ir katalikybės, arba lotynizacijos, neskyrė nuo paties lenkiško reikalo". Ir lietuviams tai buvo "lenkų vaina su maskoliais", lenkmetis.