Pietaris Darius - Paglostymas prieš plauką. Kaip išsivaduoti iš vidinio karantino

Jeigu šiandien esate patekęs į krizę (vidinę ar sukeltą aplinkos), kuris nors iš šių tekstų gali padaryti stebuklą, pažadindamas vieną kitą idėją ar įžvalgą. Jokiu būdu to negarantuoju ir negaliu pažadėti, bet maža kas. Turbūt žinote (sportininkai neleis meluoti): ką treniruoji, tą ir turi. Jeigu kasdien atliekame jogos pratimus, kūnas tampa lankstesnis; jeigu mokome savo pirštus ir galvą spaudyti gitaros stygas, anksčiau ar vėliau grosime šiuo instrumentu; jeigu treniruojamės visur matyti blogus dalykus, – patikėkite, bus nelengva ką nors gero aplink save pamatyti. Kartais įkaliname save į įprastas, nudėvėtas mintis ir emocijas lyg į narvą, tarsi vidinį karantiną. Gerai, jeigu tos mintys ir emocijos – šviesios, malonios, džiaugsmingos, pakylėjančios. O jeigu ne? Gal verta ko nors imtis, kad jas pakeistume? Vienintelė bėda – bet koks pokytis reikalauja pastangų ir kelia įtampą. Nieko čia neįprasto – užsimanę stipresnio ar sveikesnio kūno, turėtume įdėti darbo, kitaip nei raumenys susiformuos, nei širdis sustiprės. Taip pat ir su galva. Norėdami pamatyti pasaulį kitaip, turėsime patirti nesmagumo. Ši knyga – tai kvietimas permąstyti kai kurias „seniai žinomas" tiesas, pažiūrėti į save ir į savo aplinką šiek tiek kitomis akimis (iš anksto atsiprašau tų, kurių požiūris sutampa su maniškiu – nieko naujo jie čia neperskaitys). Kai kurios šioje knygoje dėliojamos mintys gali pasirodyti nemalonios, neteisingos, gal net netinkamos. Tarsi kas glostytų prieš plauką. Taip būna, kai susiduriame su kitoniškumu. Tačiau kilusios nemalonios emocijos gali suteikti taip trokštamų pokyčių, paskatinti augti, pakeisti požiūrį, elgesį ir galiausiai – gyvenimą. Na, bent dalį jo. Kviečiu nors trumpam ištrūkti į laisvę iš mąstymo įpročių, su kuriais kiekvienas gyvename. Neįdėjus pastangų neaugama. Sena kinų patarlė: „Jeigu darysime tą patį, ką visada darydavome, gausime tą patį, ką visada gaudavome." Tai gal pabandome kitaip?