Gydytoja Birutė Žemaitytė supažindina mus su mažiausiai pažįstamais Dievo vaikai, kurie už savo kaltes metų metus turi praleisti atskirti nuo šeimos, draugų (ne visuomet blogų), nuo mūsų, laisvėje gyvenančių (bet ne visada pakankamai ją vertinančių). Mylėti artimą, kaip save, prabilti į jo sielą nepakanka žodžių-reikia ir darbų. Meilė yra išradinga: kai pristinga patogių veiklos sąlygų ir materialinių gėrybių, ji prabyla laiškais... Tos meilės sušildytos atsiveria nelaimėlių sielos ir pradeda suvokti prasmę testamentinių Kristaus žodžių: "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jn 13,35). Nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas neatleistų; nėra nusikaltimų, po kurių nebūtų galima atsitiesti; nėra kalčių, kurių nuoširdžia atgaila ir doru gyvenimu nebūtų galima išpirkti. Tai supratus, į gyvenimą grįžta Tikėjimas, Viltis ir Meilė-Dievas.
Autorės dedikacija.