Žėkaitė Janina - Modernizmas lietuvių prozoje

Modernizmas dažniausiai apibūdinamas kaip nusivylimo pozityvistiniais idealais pasekmė. Ar toks ir lietuvių prozoje? Į šį klausimą bandoma atsakyti šioje studijoje, analizuojančioje reiškinį atsietai nuo teorijos, teisingiau, šia pasiremiant bendriausiai. Studija turi kelis chronologinius epicentrus, ganėtinai savarankiškus, iliustruojančius ne tiek eigą, keik stilių ir idėjų unikumus, apskritai modernizmo lietuvių prozoje neapibrėžtumą, atsiskleidžiantį žinomiausių autorių žinomiausiuose kūriniuose. Daug cituojama ir perpasakojama, nes modernizmą suvokti sunkiau negu atkuriantį tikrovę adekvačiomis formomis meną. Modernizmą, iš esmės užgaidą, galima tik aprašyti, komentuojant tikslus, priemones jiems įgyvendinti. Įsiskaityti į tekstą, kaip ir įsižiūrėti į paveikslą – svarbiausia, turint reikalo su šifrais. Taškas po Vytautu Janavičiumi, egzodo prozininku, padėtas savivaliaujant: reikia kur nors kuo nors baigti, juoba užsimojus ne tiek į istoriją, kiek į esmes. Daugiau optimizmo negu pesimizmo – galimas modernizmo lietuvių prozoje balansas. Paneigiąs nuomonę apie nusivylimą progresu. Bet ar toji nuomonė tokia visuotinė, kaip dažnai įrodinėjama? Atrodo, ne. Lietuvoje modernistinę pasaulėjautą, išskyrus Herbačiausko, gal kiek labiau stimuliavo futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas, bet tik apytikriai. Vienintelis realus modernizmo lietuvių prozoje požymis – metaforiška, reikalaujanti įsiskaitymo į kiekvieną kūrinį kaip į uždarą sistemą forma, gilinanti tikrovę ne tiek vaizdais, kiek apmąstymais, noromis nenoromis filosofinančiais literatūrą.