Merkys Vytautas - Atminties prošvaistės

Šioje knygoje V. Merkys ryžosi parašyti viso gyvenimo atsiminimus (gal dar per anksti?), žvelgdamas nuo savo patyrimo „kalnelio“, iš savo pasaulėžvalgos centro. Betgi autorius nekelia sau istoriografinės autoanalizės tikslo, jam svarbiausia jo ir kitų mūsų istorikų darbo aplinkybės, determinuotos sovietmečio ir mūsų tautinio atgimimo. Net ir sunkiausiomis sąlygomis jis ieškojo būdų, kaip istorijos moksle eiti link Tiesos, ir siekė neprarasti tautinio ir moralinio orumo. Jo mokslinė potencija brandžiausia forma prasiveržė drauge su Sąjūdžiu ir Lietuvos Respublikos atkūrimu. Per visą netrumpą amžių autorius turėjo daug pažįstamų, draugų, mokslo bičiulių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Apie juos rašo tai, ką pats matė, girdėjo ir kas galbūt mažai žinoma arba nežinoma kitiems. Autoriui nėra visiškai neigiamų (išskyrus žudikus) ir visiškai teigiamų personažų, juose ieško humanistinių vertybių.