Petravičiūtė Bernarda - Neatplėšti laiškai

Ryškiausius savo gyvenimo epizodus eilėmis ir proza Kauno Muzikinio teatro primadona Bernarda Petravičiūtė suguldė knygoje „Neatplėšti laiškai“.
"Vieną šaltą žiemą, tuoj po Naujųjų Metų, 5-ajame name pradėjo laukti manęs. Bet kur tau! Buvau užsispyrusi Ožiaragė ir nepajudėjau iš vietos. Akušerė Vera Nazarova ir keli gydytojai kaip kokie budeliai kankino mamą, o kartu ir mane. Tai truko tris paras. Mamos gyvybė geso. O kaip aš? Neatsimenu?! (Moterys tada gimdydavo namie ir… kaip Dievas duos!) Pagalba jau buvo iškviesta. Tada pakilo visi užkardai ir iš Vokietijos riaumodamas atlėkė „Horchas“. Muitinėje visi lengviau atsiduso (žinojo, kas vyksta mūsų namuose). Pasienietis įšoko vos pristabdžius ir parodė kelią į mūsų kiemą. Prie vairo sėdėjo pats chirurgas ginekologas Aleksandras fon Švarcbachas iš Karaliaučiaus. Jį lydėjo jo vokiškas aviganis. Atsisakęs gydytojų pagalbos, pasiliko tik akušerę ir pareiškė, kad mane „čiečkavos“, bet akimirksniu pakeitė sprendimą, pasiraitojo rankoves ir „pristatė“ mane visą! Tėvui pasakė: „Gimdyvės padėtis beviltiška, o „šitą“ galit išmest…“ Šitas daiktas buvau aš. Vėl zujo daktarai, kvepėjo vaistais. Traukė iš mirties nagų mano mamą, kuriai po 23 dienų turėjo sukakt dvidešimt metų. Taigi visi nutarė, kad dabar šiuose namuose laidotuvės nereikalingos. Naktiniu traukiniu atvažiavo bobutės (45 m.) sesuo gražioji Adelė (42 m.) iš Kauno, kur gyveno su šeima. Mano sumaitotas (budelių) kūnelis buvo suvyniotas į ryšulį, ir Adelė, lydima mūsų kaimynų, išskubėjo į stotį. Kad „nepakavotų“ manęs bedievės, pakeliui karo kapelionas apšlakstė mane (tą ryšulį), matyt, švęstu vandeniu ir nelabai domėjosi, kokios lyties kūdikis ten viduj. Per rytinį speigą tėvas mus „pakrovė“ į ekspresą Berlynas–Ryga. Du garvežiai lėkė net kaukdami, vežė mane laidot. Buvo 1935 metų sausio 8 diena. Tą dieną už jūrų marių gimė Elvis Preslis. (Kai televizija prisimena jo gimtadienį, širstu, kad pamiršta mane.) Adelės kaimynas, 92 m. „carskas“ daktaras, protingas ir greitas aukštaūgis, vaizdelį įvertino profesionaliai: „Violetinė varlė. Gar gyva. Tik jokio lašo maisto. Iš karto nužudysim. Na, varle, parodyk pilvą…“ O tuo metu Valstybės teatre buvo rodomos puikios operos, karaliavo Antanas Kučingis, Juozas Mažeika, Kipras Petrauskas, Ipolitas Nauragis, Petras Oleka (jau ir režisavo) ir gražus būrys solisčių. Jei kas būtų pasakęs, kad šita „varlė“ mokysis dainuoti pas P. Oleką, o vėliau dainuos su A. Kučingiu „Fauste“ ir „Rigolete“, tai būtų buvęs juodžiausias humoras, įžūlus ir netaktiškas. Lietuviškai sakant – kiauliškas. Po kelių parų pradėjau laidyti gerklę ir pūstis kaip pripučiamas žaislas. Gavau lašą ramunėlių arbatos. Ledai pajudėjo! Taip pasakytų Ostapas Benderis, kurio autoriai gražų „savos kūrybos“ skyrelį nusirašė nuo Jaroslavo Hašeko. Į Kybartus grįžau po šv. Velykų, kai mama jau buvo sustiprėjusi.

Būklė-labai gera, bet patrinta nugarėlės apačia galinio viršelio pusėje. Buvusio savininko lipdukas.